Psichoterapija – tai pokalbis, vykstantis dviejų žmonių susitikimo erdvėje, kurioje galima saugiai dalintis rūpesčiais ir gauti palaikymą, atidžiai tyrinėti rūpimus klausimus, siekti didesnio supratimo gaunant grįžtamąjį ryšį, atrasti naujus sunkumų sprendimo būdus, pamatyti naujas gyvenimo realizavimo galimybes. Toks pokalbis nuo kasdienių pokalbių skiriasi tuo, kad čia nuosekliai ir atidžiai susitelkiama į vieno žmogaus gyvenimo tyrinėjimą, siekiant padėti. Tai toks pokalbis, kuriame įvyksta pokytis.

Priežastys kreiptis į psichologą gali būti pačios įvairiausios: sunkios patirtys, kurių nepasirenkame, bet jas patiriame (ar patyrėme) ir esame jų veikiami; įvairios netikėtos ir sunkios krizės; ligos ir sutrikimai; prasmės jausmo trūkumas; jausmas, kad gyvenu gyvenimą, kuris ne visai panašus į tą, kurio norėčiau, tačiau nežinau, kaip galėčiau jį pakreipti arba net ir žinodamas neatrandu tam drąsos, pasiryžimo ir kt. Nebūtina kraujuoti atvira žaizda ar patirti atvirą lūžį tam, kad kreiptis į šeimos gydytoją – kartais mes į juos kreipiamės, nes sergame, kartais – nes kažką skauda, jaučiame kažkokius negalavimus, galbūt jaučiame energijos trūkumą, o kartais kreipiamės profilaktiškai – atlikti tam tikrus tyrimus, sužinoti, kad esame sveiki ir ramiai toliau gyventi. Taip pat ir ieškant psichoterapijos – nebūtina sirgti psichikos sutrikimu ar susidurti su dramatiškomis gyvenimo krizėmis. Galima kreiptis psichoterapijos ir tuomet, kai gyvenimas klostosi pakankamai gerai, bet yra kažkokie neatsakyti rūpimi klausimai, kažkas neramina, norisi kokią nors temą aptarti su specialistu (nes, pavyzdžiui, draugų ir artimųjų nuomones jau žinome ir jos nebepadeda rasti atsakymo į rūpimą klausimą), norisi geriau suprasti savo jausmus, įgyti atsparumo stresui, gebėti užmegzti geresnius santykius su kitais ir pan. O jeigu manote, kad į psichoterapiją eina tik „nenormalūs“ ar „nesveiki“, tuomet jūs vis dar esate klaidingos psichikos sveikatos stigmos įkaitas ir vertėtų susirūpinti tokiomis nuostatomis apie emocinę sveikatą bei įgyti žinių apie tai.

Šiame tinklalaidės epizode tikrai išsamiai aptarėme šį klausimą, tad atsakymus galite rasti jame: Taip pat ir Spotify: https://open.spotify.com/episode/5QghI7Ez8hZX1bpickvTOr?si=be1b0b235aba457d

Įprastai psichoterapija padeda. Tai pagrindžia tiek faktas, jog egzistuoja ši profesija ir tokia pagalba yra paklausi, tiek moksliniai psichoterapijos efektyvumo tyrimai, tiek psichoterapeutų praktinė patirtis, tiek pačių žmonių, lankiusių psichoterapiją atsiliepimai. Terapijos proceso eigoje svarbu užduoti sau klausimą, ar kas nors juda tuose klausimuose ir rūpesčiuose, kurie mane atvedė į psichoterapiją. Jeigu jaučiu, kad galiu apie tai kalbėtis, bekalbant atsiranda naujas tų klausimų matymas, atsiranda palengvėjimo jausmas, daugiau vilties, tuomet procesas pajudėjo tinkama linkme. Jeigu terapijos eigoje kyla jausmas, kad šis procesas neduoda norimos naudos, svarbu užduoti sau klausimą – kodėl niekas nejuda man rūpimų klausimų supratime? Taip pat rekomenduojama tai aptarti su psichoterapeutu. Vertinga pasidalinti savo susirūpinimu, lūkesčiais, ko tikimasi ir ko trūksta. Tai suteikia galimybę stabtelėti ir apžvelgti procesą. Tai yra šansas terapeutui naujai išgirsti kito lūkesčius ir suteikti savo grįžtamąjį ryšį apie tai, kaip jis/ji mato terapijos procesą. Maža to, tai yra galimybė atnaujinti terapijos fokusą, t. y. tai, ko mes siekiame, į ką fokusuojamės ir kaip to siekiame. Netgi tuo atveju, kuomet abipusiškai pripažįstama, kad procesas neefektyvus (tai nutinka labai retai), yra galimybė aptarti alternatyvias pagalbos galimybes, gauti rekomendacijas ar nukreipimą ten, kur pagalba galėtų būti tinkamesnė.

Tai yra klausimas, kurio beveik neįmanoma prognozuoti. Tam, kad atsakyti į šį klausimą, reikėtų turėti gabumų pranašauti ateitį, o tokių gabumų žmogus neturi. Neturiu jų ir aš. Šalia to, gyvenimas yra visoks ir terapijos proceso metu gali įvykti sunkūs įvykiai (pvz., artimųjų netektys, darbo ar santykių praradimas), kurių fone procesas gali išsitęsti, nes gali atsirasti poreikis didesnio palaikymo, vienus klausimus gali pakeisti kiti. Psichoterapija yra procesas, kuriam būdingas netikėtumas – du žmonės niekada nėra iki galo užtikrinti, kur jų pokalbiai nukeliaus. Kiekvienas žmogus yra skirtingas ir kiekvieno žmogaus rūpesčiai yra skirtingi. Be to, kiekvienas žmogus turi skirtingą istoriją – vienų istorija lengvesnė, o kitų – žaizdota, su krizėmis, traumomis, netektimis, ligomis ir pan. Vieni į terapiją ateina su kokiu nors situaciniu klausimu (pvz., kaip suvaldyti nerimą darbo pokalbių metu?), kurį norisi aptarti, atrasti būdą su tuo susitvarkyti ar priimti sprendimą ir to pakanka. Tam gali užtekti kelių - keliolikos susitikimų. Kitų žmonių klausimai yra didesnės apimties (pvz., jaučiu, kad gyvenu gyvenimą, kuris tarsi ne savas, esu pasimetęs savo noruose, nežinau, ką pasirinkti, jaučiu, kad trūksta prasmės jausmo, kaip atrasti save?) ir reikalaujantys atidaus, išsamaus, gilesnio savirefleksijos proceso, galbūt pasiryžimo esminiams gyvenimo pokyčiams. Tam gali reikėti keliasdešimties susitikimų ar net kelių metų. Maža to, gyvenime neretai nutinka taip, kad už nedidelių situacinių klausimų slepiasi didesni ir labiau visa apimantys klausimai. Ir terapijoje gali nutikti tai, kad, pavyzdžiui, kalbantis su žmogumi apie darbo pokalbių baimę ir siekiant ją suprasti, išaiškėja, kad vyraujanti baimė yra kitų vertinimo baimė, baimė nuvilti kitų lūkesčius. Tuomet pradeda aiškėti, kad baimė nuvilti kitus veikia daugumą gyvenimo situacijų, užkirsdama kelią daryti autentiškus pasirinkimus, verčianti prisitaikyti prie kitų norų bei kelianti įvairius kitus sunkumus, kurių pasekmė laikui bėgant yra ta, kad žmogus jaučiasi gyvenantis ne savo gyvenimą, stokojantis drąsos ar jėgų gyvenimą pakreipti jam tinkamesne vaga, kurioje patirtų mažiau kančios ir daugiau pasitenkinimo. Tai supratęs žmogus turi pasirinkimą – apsistoti ties darbo pokalbių metu kylančio nerimo suvaldymo klausimu arba leistis į gilesnį savęs atradimo procesą, mokymąsi įveikti baimę įvairiose situacijose, atpažinimą savo jausmų, norų, poreikių, ryžimąsi didesniems pokyčiams, autentiškesniems gyvenimo pasirinkimams. Taip pat žmogus bet kada turi pasirinkimą sustoti ir sakyti, kad terapijos man jau užtenka, jaučiuosi iš jos pasiėmęs tiek, kiek man šiame gyvenimo laikotarpyje buvo reikalinga. Taigi, terapijos proceso trukmė iš esmės priklauso nuo žmogaus, dalyvaujančio šiame procese ir jo poreikio, t. y. kiek norisi pasiimti iš šito proceso. Aš galiu dalintis savo pastebėjimais apie tai, kokie pokyčiai, mano akimis, yra įvykę ir kurie sunkumai įveikti, o kokios pokyčių galimybės dar matomos ir galimos realizuoti, tačiau sprendimą užbaigti terapiją priima tas pats žmogus, kuris priėmė sprendimą į ją ateiti, tada, kai jam atrodo tinkama tą sprendimą priimti.

Susitikimų reguliarumas yra svarbus darbo nuoseklumui ir efektyvumui. Kassavaitinis dažnumas yra reguliarus ritmas, kuriuo įprastai dirba psichoterapeutai. Šis ritmas turi pagrindą ir privalumus. Siekiant didesnio savęs supratimo svarbu, kad procesas vyktų nuosekliai. Esant retesniems susitikimams (pvz., kartą per mėnesį) procesas tampa fragmentiškas, tarp susitikimų įvyksta daug gyvenimo situacijų ar įvykių, kurių kontekste pokalbių turinys pasimiršta, sunkiau atsiminti tai, apie ką buvo kalbėta, kiekvienas susitikimas jaučiasi kone kaip pirmas ir tenka kaskart iš naujo „įsivažiuoti“ į pokalbį, taip nukenčia efektyvumas. Toks retesnis ritmas tinka terapijos pabaigai – kai jau yra nuveiktas nemažas darbas, tačiau dar jaučiamas poreikis turėti galimybę gauti palaikymą, susitikrinti, ar pasiekti pokyčiai yra tvarūs, atsparūs laikui, juos užtvirtinti. Esant dažnesniems susitikimams (pvz., 2-3 kartus per savaitę) psichoterapijos procesas būna ypač nuoseklus, gali tapti itin intensyvus, įmanoma pasiekti daug ir gilių įžvalgų. Tačiau tai, mano akimis, turi ir trūkumų. Visų pirma, toks procesas yra brangus finansiškai ir nebūtinai efektyvesnis. Kadangi, mano požiūriu, naujiems supratimams „prigyti“ ir įvykti pokyčiams svarbu tai, kad jie būtų patikrinti gyvenimo ir jame vykstančių situacijų, kurios atvertų galimybes tas įžvalgas aptikti, pamatyti naujai arba pamatyti vis kitose situacijose, jas atpažinus patirti net ir tas pačias situacijas naujai (su didesniu savęs ir situacijos supratimu), pradėti daryti pasirinkimus, lydinčius labiau norimo gyvenimo linkme. Savaitė – tai optimalus balansas tarp terapijos proceso ir gyvenimo proceso. Savaitėje gali įvykti svarbių gyvenimo situacijų, kurios gali būti vertos aptarti, siekiant didesnio savęs supratimo ar sunkumų sprendimo. Taip pat savaitė yra ne per ilgas atstumas tarp susitikimų tuo aspektu, kad susitikimų turinys nespėja visai užsimiršti, emociškai ne taip nutolstama, procesas netrūkinėja.

Gera žinia yra ta, kad Lietuvoje daugėja nemokamos arba dalinai finansuojamos psichologų pagalbos, kurią galima pasiekti poliklinikosie, psichikos sveikatos centruose ir kitur. Tačiau tokios pagalbos pasiūla nėra pakankama ir dažniausiai žmonės (tiek Lietuvoje, tiek kitose šalyse) renkasi privačią psichologo ar psichoterapeuto pagalbą. Kiekvienas privačioje praktikoje dirbantis psichologas ir psichoterapeutas pats nustato savo susitikimo kainą. Ji paprastai nėra maža, kadangi ši profesija reikalauja aukštų kompetencijų, kurių, paprastai, universiteto studijose nepakanka, tad nemaža dalis psichologų ir visi psichoterapeutai yra mokęsi privačiuose institutuose ir investavę nemažus finansus ir ne vienerius metus į mokslus juose, konferencijas, seminarus, profesinės praktikos priežiūrą, savo pačių asmeninę psichoterapiją. Kalbant apie save, esu baigęs vien formaliųjų studijų 12 metų (6 metai universitete, 4 metai individualiosios psichologijos institute, 2 metai humanistinės ir egzistencinės psichoterapijos institute), kurių dar 2 metai laukia (vis dar laukiu, kuomet bus surinkta HEPI psichoterapeutų profesionalaus lygio grupė psichoterapeuto kvalifikacijai įgyti). Šalia to, nuolat skaitau profesinę literatūrą, gilinuosi į psichologines temas, savo darbą aptariu su ilgametę patirtį turinčiu psichoterapeutu-supervizoriumi, lankau asmeninę terapiją, siekdamas tobulinti savirefleksijos įgūdžius, įgyju vis daugiau profesinio darbo bei asmeninio gyvenimo patirties. Visa tai įeina į psichoterapijos sesijos kainą. Taip pat svarbu paminėti, kad psichoterapijos sesija reikalauja maksimalios koncentracijos (tiek protinės, tiek emocinės) į kitą, o nūdienos greito tempo epochoje tokį neskubantį, atidų, rūpestingą bei nešališką kito dėmesį sutikti yra prabanga. Psichoterapijos sesijoje jūs tai gaunate ir dar su nugludintu specialisto žvilgsniu.

Online psichoterapija yra nė kiek ne mažiau efektyvi nei gyvų susitikimų metu. Tą patvirtina tiek moksliniai tyrimai, tiek psichoterapijos praktika. Tai yra kitoks būdas susitikti, turintis savų trūkumų (pvz., sunkiau jausti vienas kitą) ir privalumų (pvz., saugiau jaustis susitikimų metu, kai susitikimas su kitu kelia nerimą). Online susitikimai yra patogus būdas gauti psichologo konsultacijas iš kito miesto ar kitos šalies, būnant emigracijoje ir norint bendrauti gimtąja kalba, išvykus į darbostogas (ar atostogas - jeigu norisi nesustabdyti susitikimų), turint fizinę negalią, prižiūrint sergančius vaikus ir pan. Tam, kad laisvai jaustis online konsultacijos metu, svarbu pasirūpinti tokia erdve, kurioje niekas netrikdytų proceso ir nesiklausytų pokalbio. Tai padeda jaustis saugiai atsiveriant ir netrikdo susitelkimo.

Vienas pagrindinių principų, kuriais vadovaujuosi, yra fenomenologinė nuostata psichoterapijoje. Paprastais žodžiais tariant, tai yra siekis pirmiau suprasti, o ne paaiškinti, pirma įsiklausyti, o ne primesti ar diagnozuoti. Įsivaizduokite tokį pavyzdį: jūs esate miesto meras, o aš esu urbanistikos ekspertas, kuris jūsų mieste niekada nebuvo. Aš turiu žinių apie tai, kaip organizuoti miestų infrastruktūrą, kaip puoselėti kultūrinį gyvenimą, kaip atgaivinti apleistus rajonus ir pan. Taip pat turiu patirties padedant kituose miestuose spręsti urbanistikos problemas. Jūs kreipiatės į mane pagalbos, nes jūsų mieste yra kažkokių nesklandumų, kuriuos siekiate išspręsti. Išgirdęs pora komentarų apie problemą ir pamatęs tik miesto brėžinius aš nesiimu siūlyti sprendimų, nors ir galėčiau nujausti, kas galbūt galėtų padėti, tačiau suvokiu, kad nepabuvęs tame mieste ir skubotai siūlydamas sprendimus rizikuoju, kad jie nieko nespręs ar galbūt sukels net dar daugiau problemų. Tad, visų pirma, man reikės susipažinti su jūsų miestu, pasivaikščioti jo gatvelėmis, pamatyti architektūrą, suprasti, kaip jame yra gyvenama, kuo šis miestas ir jo kultūra yra saviti, su kokiais iššūkiais susiduria jo gyventojai ir kokias vizijas turi apie tai, kaip jų gyvenimas galėtų būti pagerintas, užduoti įvairius klausimus ir išgirsti atsakymus, sieksiu pajausti „kaip pulsuoja“ šis miestas. Šiame mieste vedžiosite mane jūs, nes aš nežinau, kur svarbu nuvykti ir ką pamatyti tam, kad geriau suprasti jūsų klausimą. Betyrinėjant jūsų miestą aš dalinsiuosi savo reakcijomis ir pastebėjimais apie vieną ar kitą aikštę ar gatvę (galbūt paklausiu: „o kodėl vis apeiname ir neužeiname į šitą gatvelę?“), architektūrinį sprendimą, kultūrinį savitumą, kurį pastebiu, žvelgdamas iš šalies, tačiau nesiimsiu problemos spręsti, paaiškinti. Veikiau, geriau susipažinęs aptarsiu su jumis tai, kaip aš matau problemą, kokie galimi sprendimai, kokia galėtų būti tų sprendimų kaina ir pan. Gerbdamas tai, kad jūs esate šio miesto meras, aš neaiškinsiu jums kaip reikia valdyti šitą miestą, kokias politines pažiūras atstovauti, ką nugriauti ir ką pastatyti. Gerbdamas tai, kad čia yra jūsų miestas ir jums reikės gyventi jame, dalinsiuosi tuo, kaip aš kitaip matau jūsų įvardintą problemą ir kokias matau galimybes ir būdus joms įgyvendinti, tačiau sprendimus priimsite jūs. Šitaip aš suprantu savo laikyseną psichoterapijos procese. Miestas – tai jūsų gyvenimas ir jūsų pasaulis. Jūs esate šio miesto šeimininkas, atsakingas už gyvenimą jame bei pats ten gyvenantis. Jus matau pirmą kartą ir nieko nežinau apie jūsų gyvenimą, sunkumus, istoriją, kasdienybę, tad visų pirma būsiu nieko apie jus nežinantis smalsus tyrinėtojas. Tai, kaip mums seksis rasti atsakymus į jūsų klausimus, priklauso nuo mūsų abiejų. Visų pirma, nuo to, kaip gerai jums seksis mane supažindinti su savo pasauliu. Tai reiškia, kad tai, apie ką kalbėsimės, t. y. atsakomybė už susitikimų turinį (temos, klausimai, situacijos), yra jūsų rankose, nes jūs mane vedžiosite po savo gyvenimą ir būsite tiek atviras, kiek jums pavyks. Taip pat rezultatas priklauso ir nuo manęs: tai, kaip mes tame pokalbyje būsime – kad tai būtų labiau panašu į psichoterapiją, o ne dviejų draugų pašnekesį, ir būtų naudinga – šitai jau daugiau mano atsakomybė, t. y. atsakomybė ne už susitikimų turinį, bet už jų procesą. Savo pastebėjimais dalinsiuosi nuo pat pirmojo susitikimo, tačiau vargu, ar atsakymus rasime taip greitai. Tam, kad pajausčiau ir suprasčiau, kaip jūs gyvenate, „kuo pulsuojate“, kaip jūsų įvardintas rūpestis matosi jūsų konkretaus gyvenimo kontekste, mums gali prireikti laiko. Formaliau kalbant, pagrindiniai darbo principai, kuriais remiuosi, yra egzistencinės psichoterapijos principai. Tačiau taip pat esu baigęs psichologinio konsultavimo studijas Individualiosios psichologijos institute, tad ši mokykla taip pat mano darbui suteikusi svarbius įrankius ir pasaulėžiūrą. Taip pat esu baigęs klinikinės psichologijos studijas, kurios taip pat formavo mano matymą į žmogaus sunkumus ir būdus su jais dirbti, suteikė nemažai žinių apie psichikos sutrikimus. Be to, keturis metus dirbau su vienu pirmųjų psichoterapeutų Lietuvoje Aleksandru Alekseičiku, kuris laikomas ITG (intensyvus terapinis gyvenimas) krypties kūrėju, tad nemažai mokiausi ir tokio darbo. Vargu, ar esu 100% kažkurios vienos krypties atstovas – visos jos mane formavo, jas mokiausi, kažką sąmoningai perėmiau, kažko sąmoningai atsisakiau, taip ieškodamas savito darbo stiliaus.

Trumpas atsakymas: ne. Dirbu su suaugusiais asmenimis (nuo 18 metų) ir kalbuosi tomis temomis, kurios iškyla susitikimo metu. Plačiąja prasme tai yra visi sunkumai ir rūpesčiai, kurie kyla santykyje su savimi, santykyje su kitais, santykyje su pasauliu. Tai apima santykių sunkumus, emocinius sunkumus, elgesio problemas, psichikos sutrikimus, gyvenimiškus iššūkius, krizes. Sritys, kuriose nesijaučiu stiprus: raidos sutrikimai, autizmo spektro sutrikimai, vaikų auklėjimo klausimai. Tai nereiškia, kad apie tai su žmonėmis nekalbu, bet jeigu kažkuris iš minėtų aspektų jums yra centrinis kreipiantis į psichologą, rekomenduočiau rinktis kitą specialistą.